"Pirmadienį ji tol žaidė su mano neišgertu kavos puodeliu, kol išpylė kavos likučius ant stalo, staltiesės ir grindų. Bariau.
Antradienį "užpylė" vonią! Na tiksliau grindis, imitavo nardymą, šokinėjo besimaudydama. Bariau, bariau.
Trečiadienį pavėlavau per ją į darbą. Mašinoje pareiškė, kad paliko namuose labai svarbų sąsiuvinį. Bariau, bariau, bariau.
Ketvirtadienį ji vėl išpylė pieną. Kodėl negalima stiklinės nešti tiesiai! Bariau, bariau, bariau, bariau.
Penktadienį neleido man pasnaust, lindo, zyzė, tarškino daiktus, aš tokia pavargus po darbo savaitės. Bariau, bariau, bariau, bariau, bariau.
Šeštadienį pasakiau sau: gana. Aš visą laiką jaučiuosi kalta. Bariau už tą, už aną, bet kaip kitaip susikalbėt, naktį negaliu užmigt, as virstu ragana, aš siaubinga mama, aš išvis ne mama, o barimo aparatas! Bariau save ir verkiau. Bariau, bariau, bariau..."
Situacija pažįstama daugeliui. Priekaištai sau dėl priekaištų savo vaikui. Kur ta stebuklinga riba, kaip jos neperžengt. Ar išvis reikia barti?
Dabar įsivaizduokim situaciją: man reikia patekti iš taško A į tašką B. Užduotis rodosi labai paprasta, jei ne apsunkintos sąlygos. Eiti teks užrištomis akimis, kliūčių bus pilna, kelias nelygus, naktis, šalta, pati situacija bauginanti, o ir užduotį tokią tenka atlikti pirmą kartą. Ir visiškai neguodžia žinojimas, kad kitiems pavyko. Taip ir su tėvyste: kasdien tenka eiti užrištomis akimis, spėlioti, improvizuoti, bandyti, analizuoti, lyginti, kurti, na ir žinoma barti save suklydus. Kas yra tas impulsyvus barimas? Tai negatyvių emocijų pliūpsnis, išliejamas ant kito asmens, Šiuo atveju vaiko. Tai skausmingas atsitrenkimas į kliūtį, iveikinėjant tą atstumą nuo taško A iki taško B. Skausmingas abiems, nes veikimas dvipusis, negatyvas iššaukia kitą negatyvą, pradžioje vaikas reaguoja, vėliau jis tampa vis abejingesnis, nes intuityviai suvokia, kad bardami tevai isteriškai apgailestauja dėl savo nesėkmės, negebėjimo susidoroti su neigiamom emocijom, barimas - tai agresyvus skundas savimi. Kokia išeitis?
Pirmas žingsnis - suvokti barimo, kaip auklėjimo priemonės beprasmiškumą. Norint vaiką kažko išmokyti reikia tam atsidėti. Rasti laiko tinkamai jam išaiškinti ką jis daro ne taip, kokios to pasekmės, kokias emocijas vienais ar kitais veiksmais jis sukelia aplinkiniams, nurodyti būdą, priemones ištaisyti klaidą, suteikti alternatyvą pasielgti kitaip ir t.t..Tinkamai - reiškia taip, jog jis jus išgirstų, ne šūkauti iš kito kambario ir nekalbėti atmestinai, rasti akių kontaktą, parinkti atitinkamus žodžius atitinkamam amžiui, pasitikslinti ar jus teisingai suprato.
Tikėtina, jog įprotis bumbėti ir barti neišnyks iškart, tačiau taipogi tikėtina, jog dedant pastangas, dalį to emocinio spjaudymo pakeis ramus ir gero linkintis pokalbis. Ir nepamirškite atsiprašyti: vaiko, jog nesusivaldėte, savęs, jog šį kartą nepavyko, tačiau sekantį tkrai pavyks, juk kelias į tašką B dar toks ilgas!
Antradienį "užpylė" vonią! Na tiksliau grindis, imitavo nardymą, šokinėjo besimaudydama. Bariau, bariau.
Trečiadienį pavėlavau per ją į darbą. Mašinoje pareiškė, kad paliko namuose labai svarbų sąsiuvinį. Bariau, bariau, bariau.
Ketvirtadienį ji vėl išpylė pieną. Kodėl negalima stiklinės nešti tiesiai! Bariau, bariau, bariau, bariau.
Penktadienį neleido man pasnaust, lindo, zyzė, tarškino daiktus, aš tokia pavargus po darbo savaitės. Bariau, bariau, bariau, bariau, bariau.
Šeštadienį pasakiau sau: gana. Aš visą laiką jaučiuosi kalta. Bariau už tą, už aną, bet kaip kitaip susikalbėt, naktį negaliu užmigt, as virstu ragana, aš siaubinga mama, aš išvis ne mama, o barimo aparatas! Bariau save ir verkiau. Bariau, bariau, bariau..."
Situacija pažįstama daugeliui. Priekaištai sau dėl priekaištų savo vaikui. Kur ta stebuklinga riba, kaip jos neperžengt. Ar išvis reikia barti?
Dabar įsivaizduokim situaciją: man reikia patekti iš taško A į tašką B. Užduotis rodosi labai paprasta, jei ne apsunkintos sąlygos. Eiti teks užrištomis akimis, kliūčių bus pilna, kelias nelygus, naktis, šalta, pati situacija bauginanti, o ir užduotį tokią tenka atlikti pirmą kartą. Ir visiškai neguodžia žinojimas, kad kitiems pavyko. Taip ir su tėvyste: kasdien tenka eiti užrištomis akimis, spėlioti, improvizuoti, bandyti, analizuoti, lyginti, kurti, na ir žinoma barti save suklydus. Kas yra tas impulsyvus barimas? Tai negatyvių emocijų pliūpsnis, išliejamas ant kito asmens, Šiuo atveju vaiko. Tai skausmingas atsitrenkimas į kliūtį, iveikinėjant tą atstumą nuo taško A iki taško B. Skausmingas abiems, nes veikimas dvipusis, negatyvas iššaukia kitą negatyvą, pradžioje vaikas reaguoja, vėliau jis tampa vis abejingesnis, nes intuityviai suvokia, kad bardami tevai isteriškai apgailestauja dėl savo nesėkmės, negebėjimo susidoroti su neigiamom emocijom, barimas - tai agresyvus skundas savimi. Kokia išeitis?
Pirmas žingsnis - suvokti barimo, kaip auklėjimo priemonės beprasmiškumą. Norint vaiką kažko išmokyti reikia tam atsidėti. Rasti laiko tinkamai jam išaiškinti ką jis daro ne taip, kokios to pasekmės, kokias emocijas vienais ar kitais veiksmais jis sukelia aplinkiniams, nurodyti būdą, priemones ištaisyti klaidą, suteikti alternatyvą pasielgti kitaip ir t.t..Tinkamai - reiškia taip, jog jis jus išgirstų, ne šūkauti iš kito kambario ir nekalbėti atmestinai, rasti akių kontaktą, parinkti atitinkamus žodžius atitinkamam amžiui, pasitikslinti ar jus teisingai suprato.
Tikėtina, jog įprotis bumbėti ir barti neišnyks iškart, tačiau taipogi tikėtina, jog dedant pastangas, dalį to emocinio spjaudymo pakeis ramus ir gero linkintis pokalbis. Ir nepamirškite atsiprašyti: vaiko, jog nesusivaldėte, savęs, jog šį kartą nepavyko, tačiau sekantį tkrai pavyks, juk kelias į tašką B dar toks ilgas!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą